1971 m. sausį nedidelei grupelei merginų kilo mintis suburti į kolektyvą Lietuvoje gyvenančius žmones su negalia. Tais laikais tai buvo beveik revoliucinė idėja, nes “tobuloje“ valstybėje invalidų, kaip probleminės grupės, visuomeninis judėjimas buvo ne ypač pageidaujamas. Savo grupelę pavadinusios „Kibirkštis“, merginos išleido pirmą ranka rašytą leidinėlį „Gyvenimo frontas“. Ilgainiui būrelio narių atsirado visoje respublikoje. Būrelis buvo pervadintas į „Draugystę“, o jo leidinėlis – į „Draugo žodį“.
Būrelio pagrindinis tikslas buvo užmegzti draugystę, padėti vienišiems žmonėms ir vienas kitam geru žodžiu. Iš pat pradžių – beveik pogrindinėmis sąlygomis keli savanoriai su 2-3-mis spausdinimo mašinėlėmis spausdino būrelio leidinį ir perduodavo jį iš rankų į rankas visoje Lietuvoje. O šachmatų turnyrai buvo rengiami susirašinėjant.
Kasmet, atėjus vasarai, „Draugystė“ rengdavo po 2-3 klubo narių susitikimus įvairiuose Lietuvos kampeliuose – tai buvo vieninteliai klubo susiėjimai per metus. Į juos buvo kviečiami mokslininkai, gydytojai, rengiami saugaus eismo konkursai, rankdarbių parodos, loterijos, organizuojama „linksmoji dalis“.
Bandymai įteisinti būrelio veiklą ir gauti valstybės paramą neduodavo rezultatų. Pavyzdžiui 1983 m. Socialinio aprūpinimo ministerija nesutinka steigti invalidų draugijos, esą tuo tikslu įsteigti socialinio aprūpinimo internatai, kur invalidams sudarytos visos sąlygos užsiimti įvairia veikla pagal galimybes.
1984 m. Latvijos invalidai, sekdami estų pavyzdžiu (pirmą kartą invalidų sporto varžybos Estijoje surengtos 1981 m.) organizuoja pirmają savo respublikoje sveikatingumo spartakiadą žmonėms su negalia, į kurią pakviečiami ir lietuviai. Spartakiadoje buvo numatytos šios rungtys:
-
Šaudymas iš lanko
-
Rutulio stūmimas
-
Šaudymas iš pneumatinio šautuvo
-
Kamuolio metimas į krepšį
-
Granatos/ieties/disko metimas
Norint dalyvauti spartakiadoje „Draugystei“ reikėjo suburti savo komandą, nustatyti dalyvių atrankos kriterijus. Nutarta, kad į tarptautines varžybas turi važiuoti užėmę aukščiausias vietas klubo varžybose (bet ne pagal sveikatos būklę) bei turintys kuo nuvykti dalyviai.
Nuo tos vasaros per klubo narių susitikimus buvo pradėtos rengti įvairių sporto šakų varžybos (šaškių, šachmatų). Todėl buvo sulaukta didelio entuziazmo ir pritarimo, nes tai labai pagyvino jau suvienodėjusius susitikimus. „Draugystėje“ vis daugiau dėmesio pradėta skirti sportui, kaip užimtumo priemonei ir sveikatos bei žvalumo šaltiniui. 1985 m. „Draugo žodyje“ rašoma, kad „.. invasportas mūsų būrelyje sukėlė nemažai diskusijų, davė naujų minčių“. Svarstoma, kas ir kokiu sportu turėtų užsiimti. Pavyzdžiui, siūloma „moterims nuimti tokias rungtis kaip hantelių kilnojimas ir espanderių tempimas, nes tai ne tik ne moteriškas sportas, bet ir labai neestetiškai atrodo“.
Pastovių treniruočių reikalingumas suvokiamas kaip būtinybė, kad geriau pasirodytume svetur. Vasaros susitikimai pavadinami sveikatingumo savaitgaliais, per kuriuos bandoma susižaisti komandoje. Buvo kreiptasi į Sporto komitetą, kuris paskyrė sporto instruktorių.
1985 m. II –oje Latvijos invalidų spartakiadoje Lietuvai atstovavo jau dvi – moterų ir vyrų – tinklinio komandos, o Lietuvoje vis dar buvo laukiama sporto komiteto leidimo oficialioms varžyboms.
Vis dėlto būrelio aktyvistai pasiekė savo tikslą – įteisino „Draugystę“: 1985 m. gruodžio 18 d. Vilniuje “Žalgirio” aktų salėje įvyko oficialus invalidų klubo atidarymas. 1985 m. gruodžio 26 d. SSD “Žalgirio” Respublikinės Tarybos Prezidiumas suderinus su LTSR Respublikiniu sporto komitetu ir LTSR Socialinio aprūpinimo ministerija, patvirtino invalidų sporto – sveikatingumo klubo įkūrimą, klubo įstatus, pavadinimą “DRAUGYSTĖ”. Klubo pirmininke išrinkta Vlada Gribėnienė, o pavaduotoja – Lina Rakauskaitė.